Abi Šviesos grupės sezoną šiemet baigė kelione į Kernavę – karaliaus Mindaugo laikų Lietuvos sostinę. 27 lankytojai, savanoriai ir darbuotojai, autobuse pasimeldę ir atidavę visus savo rūpesčius Dievui, atvykę buvo maloniai sutikti įžymaus bažnyčios katino, o svarbiausia - Kernavės švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebono kun. Mariaus Talučio ir mūsų mielo bendradarbio kunigo, Rumšiškių klebono Ginto Rumševičiaus. Kun. Marius, gerbdamas vargdienių seserų įkūrėją ir žinodamas, jog esame iš šv. Kryžiaus namų, jautriai ir su meile pasiūlė aukoti šv. Mišias pal. Jurgio Matulaičio garbei. Po šv. Mišių parapijos namuose kartu su broliais kunigais ir su sesėmis iš Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos užkandome savanorių dar iš vakaro suteptų sumuštinių, sužinojome apie bemąžtančią Kernavę ir jos parapijiečius, apie ypatingas šventoriuje iš lauko akmenėlių mozaikiškai sudėliotas kryžiaus kelio stotis, pasvarstėme, kaip plėsti Kernavėje turizmą. O kai kun. Marius skambiai užtraukė „Lietuva brangi“, paaiškėjo, kad Šviesos grupės yra bemaž visas choras!
Atsigavę patraukėme į Kernavės muziejų, paslaptingoje prieblandoje apžiūrėjome archeologų radinius, apie kuriuos daugiau papasakojo miela gidė Eglė Galubavičiūtė. Tada nuėjome pasidairyti į piliakalnius ir Neries vingius, taip pat patyrinėjome atstatytą Kernavės gyvenvietę, mėginome atpažinti, kam buvo naudojami įvairūs nameliai, daiktai ir rakandai. Prisėdę ant žolės, užtraukėme vieną kitą dainą, kol atėjo laikas pietauti. Mums patarnavo Kerniaus užeigėlė - gamtoje, paukščių giesmelių fone, žymiojo katinėlio, išdidžiai susirinkusio savo dėmesio dalį, draugijoje. Grįždami užsukome link Vievio į Verkšionių regyklą, akis paganyti po Neries slėnio miškus. „dėl ko jau grįžtame, juk iki vakaro dar turime laiko?..“ „kaip jums ačiū, kokios čia grožybės, ilgai atsiminsiu“... Taip, vieni atgaivinę atsiminimus, kiti pirmąkart pabuvę Lietuvos pradžią liudijančiame miestelyje, grįžome atgaivinti maldos ir kitų žmonių rūpesčio.
コメント